Saugumo sumetimais stengtasi neįleisti įsilaužėlio į vidų. Tai akivaizdu Pompėjų ir Herkulanėjo namuose: aukštos sienos, maži langai, aukštai pakelti ir apsaugoti tvirtomis geležinėmis grotomis, aukštos durys, sutvirtintos metalo juostomis ir kniedėmis, uždaromos iš vidaus tvirtais skląsčiais. Tokie skląsčiai buvo labai veiksmingi, tačiau turėjo vieną didelį trūkumą: juos galima atidaryti tik iš vidaus; tai ne bėda, kai durys saugomos, tačiau keblumas kildavo, kai reikėdavo palikti namus vienus.  Pirmas ir paprasčiausias sprendimas buvo padaryti duryse plyšį, pro kurį būtų galima prakišti lenktą virbą (skląsčio kėliklį). Jo galas lįsdavo į skląstyje padarytą skylę; ją paslinkus arba pakėlus, jei skląstis buvo sukamas, buvo galima atitraukti skląstį. Beveik tuo pat metu kaip Graikijoje toks įtaisas naudotas Kinijoje ir iki šiol tebėra paplitęs daugelyje pasaulio kraštų.

Nors tokie paprasti skląsčiai naudoti per visą senovę, juos atitraukti būtų galėjęs kiekvienas, turėdamas kokį nors skląsčio kėliklį ir pakankamai laiko. Šiam trūkumui ištaisyti dažnai būdavo taikoma papildoma saugumo priemonė: mediniai kaišteliai, arba spragtukai, kurie, skląstį užšovus, nusileisdavo į jame esančias skylutes. Norint atlaisvinti velkę ir atverti duris, reikėjo šiuos kaištelius pakelti paprastu raktu su dantukais gale – keliamuoju raktu. Jį įkišęs pro skylę duryse ir dantukais „suradęs” kaištelių skylutes, žmogus kaištelius pakeldavo. Tuomet atšaudavo skląstį patraukdamas už virvutės, prakištos pro mažą durų skylutę. Žinoma, kad tokie užraktai naudoti graikų ir romėnų pasaulyje ir Kinijoje gerokai prieš I tūkstantmetį pr. Kr.

Spragtukinės spynos

Rodos, kad skląstis su paprastais kaišteliais buvo plačiausiai naudojamas ir galbūt vienintelis užrakto tipas iki Romos imperijos laikotarpio: skląsčio kėlikliai ir keliamieji raktai – dažnas radinys romėnų gyventose vietovėse; išlikę egzemplioriai paprastai pagaminti iš geležies. Iš tikrųjų dauguma šių paprastų įtaisų buvo iš medžio, tačiau I tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje romėnų pasaulyje – tikriausiai padidėjus geležies gamybai – pasirodo sudėtingesnės spynos su metaliniais skląsčiais ir raktais, kuriuose raktas pakeldavo kaištelius ir pastumdavo skląstį.

Tokių spynų kaišteliai įkrisdavo į skląstį dėl savo svorio jėgos, tačiau tai buvo patogu tik tada, kai spyna nebuvo vartoma. Svarbus patobulinimas buvo geležinė spyruoklė, įstumianti spragtukus į skląsčio kiaurymes ir ten juos laikanti; jos dėka spynas buvo galima naudoti tokiems daiktams kaip dėžutės ir skrynios užrakinti. Dėl didesnio saugumo spragtukai buvo išdėstomi tokiu deriniu, kurį galima išlaisvinti iš skląsčio tik raktu, kurio liežuvėlis pakartoja kaištelių derinį. Toks slenkamasis raktas, įkištas į skląstį iš apačios, pakeldavo spragtukus, paskui pastumdavo skląstį ir atidarydavo spyną. Tokio rakto skylutė paprastai esti apverstos L formos.