Kai už lango žvarbu, norisi jaukumo savame lizdelyje. Jaukią vietelę, kurioje gerą leisti laiką, kai lauke lyja, galime vadinti savo namais, bet gali tai būti ir kita vieta, pvz., kavinė, kuri priglaudė po stogu, žinome, kai ko nors užsisakyti esi nusiteikęs. Kai už lango blogai, svarbu, kad patalpoje būtų gera. Patalpa daugiau nei patenkintų mūsų lūkesčius, jei joje būtų židinys. Židiniai nuo senų laikų namuose kūrė prabangos įvaizdį, jie būdavo dideli, masyvūs, didingi. Židiniai galėjo būti netgi žmogaus ūgio. Juos galėjai pamatyti ponų dvaruose, pilyse. Jie buvo tarsi pasakiško gyvenimo dalis, kuri be visa kita ko dar ir pratiška buvo. Keičiantis kartoms, madoms daugs kas išnyko, kai kas sugrįžta kas keliasdešimt metų ir vėl būna populiaru, o kiti dalykai savo vertę per amžius išlaiko, dar kitų niekas nebeprikelia antrai kadencijai. Židiniai, jų naudojimas, niekada nebuvo nutrūkęs, tik jų išvaizda pakito. Kyla du klausimai? Kaip atrodė anksčiau ir kaip dabar? Kodėl židiniai nedingo iš apyvartos? Pradėkime nuo to, kad masyvūs , senoviški židiniai buvo mūrijami iš plytų, akmenų, atrodė sunkūs, gal tam tikra prasme grėsmingi, priklausomai nuo dizaino ir dydžio. Jie buvo tvirti, net ir dabar galima atrasti apgriuvusių pilių, kurių židiniai nesugriuvę, nors buvo pastatyti prieš daugelį metų. Jų statybai reikėjo tikro meistro, nagingų rankų. O jei dar židiniai būdavo su apdaila, ornamentika, jie galėdavo atrodyti įspūdingai. Tokie net ir šiandienos gyventoją sužavėtų, ypač, jei jis klasikos gerbėjas. Persikėlus į dabartį matome, kad židiniai jau ne visada yra mūrijami, kai kurie šiuolaikiški židiniai yra iš metalo. Žmonės nebegyvena dvaruose, jie virto muziejais. Žmonės nebegyvena ir pilyse, jos tapo istorijos ir architektūros paminklais ir ne visas jas galima apžiūrėti. Kiti juokais ne ir pasakytų, o ko į tas pilis eiti, visos princesės jau seniai išgelbėtos, o slibinai išžudyti, riterių nebėra..? Va ką pilys tikrai išsaugojo, tai savo autentišką dvasią. Jose stūksantys židiniai ligi šiol dvelkia senove, praeitimi, kai kilmingumas, drąsa buvo riterių širdyse. Dabar nebėra nei riterių, nei trabadūrų, kurie apdainuodavo jų žygdarbius. Viskas sudegė praeities labirintuose ir liko tik kaip pasakos, mitai, legendos. Dalis jų dar kažkur rusena, bet jau mažai kas tuo domisi. O va židiniai žmogaus namuose išliko, nes jie visada derino du svarbius dalykus: grožį ir praktiškumą. Dabartyje žmonės vis dar kūrena malkas ir iš jų gaunama kaitra šildosi. Tie, kas gyvena su mažesnėmis pajamomis, džiaugiasi turėdami pečių, tie, kas nori daugiau estetikos, kas nenori jokios katilinės, pripažino, kad jiems labiau priimtini židiniai. Žodžiu, šliko vartojamas ir senovinis stilius ir modernus. Kartais židiniai kuriami tuos du sitlius sumaišant. Kai kurie žmonės galvoja, kad židiniai pavojingi, nes juose matyti atvira liepsna, iššaus kokią žiežirbą ar žarijos gabalėlį ir supleškės visi namai. Tie žmonės turbūt pamiršo, kad galima židinių rasti ir su karščiui atspariomis permatomomis durelėmis, tad liepsna nesugalvos pasivaikščioti jūsų namų grindimis. Technologijos židinius patobulino taip, kad gaisro tikimybė tapo visiškai minimali. Pakanka laikytis elementarių saugumo taisyklių ir židiniai tikrai nebus labiau pavojingi nei pečiai ar kieto kuro katilai. Minėti du dalykai yra židinių alternatyva. Žmogus juk gali rinktis, niekas nesako, kad židiniai yra vienintelis būdas sušilti namuose, nes laisvė demokratinėse valstybėse yra ir bus.