Verslo įmonės ir kitos organizacijos be ilgalaikio gamybinio materialiojo turto turi ir nematerialųjį turtą. Prie jo priskiriamos teisės ir nauda, pvz. patentai, leidybinės teisės, firmos ženklas, prestižas.

Nematerialieji firmos aktyvai – tai nematerialūs firmos aktyvai, turintys piniginę vertę.

Nematerialusis turtas dar kartais vadinamas „neapčiuopiamu turtu”, kadangi tai turtas, kurio negalima tiksliai įvertinti (pvz. žinios, sugebėjimas, firmos reputacija) ir dėl netikrumo numatyti naudingo naudojimo laiką. Tačiau nematerialusis turtas turi būdingas savybes: jis visada yra ilgalaikis turtas ir naudojasi tam tikromis įstatyminėmis teisėmis. Šio turto apsaugos valdymas turi tam tikrus ypatumus, į kuriuos reikia atsižvelgti organizuojant gamybą ir kitas ūkines veiklos rūšis. Pirmiausia nematerialųjį turtą kuria mokslininkai – daro atradimus, išradimus, pateikia racionalizacinius pasiūlymus, kuriuos įdiegus keičiasi gamybos technologiniai procesai, garsinantys tautą pasaulyje. Ypač šio turto apsauga svarbi rinkos ekonomikos sąlygomis, kai gamyboje bei prekyboje veiki konkurencijos deniai.

Atradimas – tai naujas tikras mokslinis faktas, iš esmės pakeičiantis pažinimo lygį.

Atradimu laikomas iš esmės pakeičiantis pažinimo lygį anksčiau nežinomų, objektyviai egzistuojančių, materialiojo pasaulio vystymosi dėsningumų, jo savybių ir reiškinių nustatymas (naujų planetų, gamtos dėsnių atradimas).

Atradimai – tai retas reiškinys, iš esmės pakeičiantis, papildantis mokslo lobyną, keičiantis gyvenimo, gamybos sąlygas.

Išradimas – tai pripažintas naujas, iš esmės išsiskiriantis ir duodantis teigiamą efektą bet kurios ūkio srities techninis uždavinio sprendimas.

Techninis sprendimas gali būti pripažintas išradimu tik tuo atveju, jeigu iki prioriteto datos jo arba analogiško sprendimo nebuvo nei mūsų šalyje, nei užsienyje atskleisto neapibrėžtų asmenų grupei – taip, kad būtų galima įgyvendinti. Išradimų įdiegimas gamybos procese kelia gaminamos produkcijos techninį lygį, padeda išlaikyti pasaulinio lygio reikalavimus.

Racionalizaciniai pasiūlymai – tai nauji techniniai sprendimai, skirti pakeisti gaminių konstrukcijas, gamybos technologijas arba medžiagų sudėtį.

Racionalizacinis pasiūlymas gali būti pripažintas tik įmonėje.

Pramonės įmonių konkurencingumas labai priklauso ne tik nuo vidinių gaminių savybių, bet ir nuo išorinės jų išvaizdos, nuo estetinių – meninių savybių. Todėl kiekviena firma rūpinasi, kaip apsaugoti savo gaminių išvaizdą, t.y. registruojami gaminių pavyzdžiai (modeliai, piešiniai). Pramonės pavyzdžių autoriai gali perduoti savo darbų išimties teises valstybei arba pasilikti sau, o autorius gauna patentą.

Prekinis ženklas – tai valdžios garantuota įstatymiška teisė, leidžianti firmai naudoti savo, savo produkcijos ar patarnavimų pavadinimui tam tikrą simbolį arba žodį.

Prekiniu ženklu bendrovė identifikuoja rinkoje save ar savo produkciją. Simboliai yra tam tikri sutartiniai ženklai, kurie dažnai būna ant bendrovės rekvizitų, korespondencijos, matomi jos įstaigoje, ant transporto priemonių ar reklamos. Teisę naudotis prekiniu ženklu galima apginti oficialiai įregistravus jį. Paprastai prekinis ženklas laikui bėgant išlaiko savo vertę, tačiau yra veikiamas sėkmės ar nepasisekimo.

Frančizas – tai įstatymo suteikta teisė firmos vardu teikti paslaugas ar gaminti prekes. Kitaip sakant, frantizas yra įstatyminė teisė, kurią duoda įmonė arba vyriausybė parduoti tam tikrus produktus arba teikti kurias nors paslaugas nurodytoje teritorijoje ir tam naudoti žinomą prekinį ženklą arba vardą. Už šią teisę jos gavėjas moka mokestį – frančizų kaštus, pvz. televizijos ar radijo vietinės stotys yra valdomos Lietuvos radijo ir televizijos komiteto.

Prestižas – tai nematerialioji turto vertė, priskiriama įmonės galėjimui uždirbti daugiau negu kitos tos pačios pramonės šakos įmonė (firmos).

Ši vertė dažniausiai neatsispindi įmonės finansinėse ataskaitose, nebent kai įmonė yra perkama. Įmonę įsigijus, prestižas įrašomas į įsigijimo kaštus ir amortizuojamas per visą jos likusį naudingo ir teisinio gyvavimo laikotarpį.

Kiekvienoje valstybėje yra nustatyta literatūros, mokslo ir meno kūrinių bei techninės kūrybos rezultatų teisinė apsauga. Šie intelektualinės veiklos rezultatai teisinėse valstybėse saugomi dvejopai – patentų ir autorinės teisės normų.

Patentų teisės normos skirtos vadinamųjų pramonės nuosavybės objektų – išradimų, naudingųjų modelių, pramonės pavyzdžių ir kt. apsaugai. Joms būdinga trumpalaikė apsauga; ji užtikrinama tik po to, kai autoriai ar teisių perėmėjai tai įformina patentų žinybose (LR -Valstybiniame patentų biure) ir gauna apsauginius dokumentus – patentus ar liudijimus. Kad šie dokumentai galiotų, jų savininkai privalo per visą galimą jų galiojimo laiką periodiškai mokėti nustatytas valstybines rinkliavas. Patentus galima pirkti ir parduoti.

Patentas – tai nematerialusis turtas, kurį suteikia valdžia, duodama jo savininkui išimtinę teisę per tam tikrą nustatytą laikotarpį gaminti ir parduoti savo išradimą.

Autorinė teisė – tai nematerialusis turtas, suteikiantis jo savininkui išimtinę teisę kontrolės privilegiją leisti literatūros ar meno kūrinį per visą jo gyvenimą ir dar 50 metų po jo mirties. Pirmasis autorinės teisės įstatymas buvo priimtas 1710m Anglijoje.

Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie įvairių tarptautinių sąjungų, ginančių mokslo ir meno kūrinių apsaugą; Paryžiaus (1994m.), Stokcholmo (1992m.) konvencijų narė. Respublikoje tai reglamentuoja teisiniai aktai.